Ar dažnai susimąstai, koks Tavo gyvenimas? Ar esi juo patenkinta? Ar esi patenkinta tuo, ką turi, kaip atrodai, ką darai? Jei į visus klausimus atsakei „taip“, vadinasi, patenki į 3 procentus pasaulio laimingųjų.
O ką daryti, jei nepatekai? Ogi susitaikyti. Arba kovoti. Bet tuomet visas Tavo gyvenimas taps kova, o Tu nebeturėsi laiko džiaugtis pergale. Yra ir trečias kelias – tai kompromisas. Tai pats teisingiausias ir daugiausia šansų jaustis laiminga suteikiantis kelias. Tačiau tam, kad tą pasiektum, teks keisti požiūrį į kai kuriuos dalykus.
Va tie dalykai:
– Susitaikyk su tiesa, kad gyvenimas neteisingas. Gal tiksliau, ne toks teisingas, kaip kartais norėtųsi. Visada bus situacijų, kai būsi nepelnytai apkaltinta, neįvertinta, už Tavo pastangas nebus atlyginta, Tavo triūsas neduos rezultato, o gyvenimas atims tai, kas tuo metu atrodo brangiausia. Tokiu atveju žvelk į situaciją kaip į chaoso padarinį. Nes gyvenimas neturi tikslios tvarkos – visada nutinka tai, kas nenumatyta – nesvarbu, gero ar blogo. Todėl skrupulingai neplanuok savaitės darbų į priekį – pakaks numatyti rytdienos svarbiausius darbus, per daug jų nesureikšminant. Taip patirsi mažiau streso, jei kas nors nepasiseks, ir daugiau džiaugsmo, jei pavyks nuveikti daugiau.
– Per daug nesusireikšmink. Tai kitas lazdos „galas“. Dažnai mes manome, kad esame išskirtinai gabūs ar žavūs, mūsų poelgiai visada teisingi, mūsų vaikai – patys pačiausi… Taip nėra. Pagal statistiką, išskirtiniais gabumais pasižymi 2 procentai pasaulio gyventojų. Nesiimsiu skaičiuoti, kelios procento dalys nuo viso žmonijos skaičiaus tektų lietuviams. Akivaizdu, kad apgailėtinai mažai… Bet neverta ir graužtis, kad esi nevykėlė. Tikimybė, kad esi vertesnė už kitus lygiai tokia pat, kad esi prastesnė. Taigi džiaukis tuo, kuo esi apdovanota ir neliūdėk dėl to, ko likimas nedavė. Taip yra ne Tau vienai. Taip yra visoms.
– Kartais jautiesi nesuprasta ir niekam nereikalinga? Taip nėra. Visada yra mažiausiai bent 2–3 žmonės, kuriems Tu rūpi, kuriems esi brangi ir kurie dėl Tavęs išgyvena. Jei jų yra daugiau nei 4 – Tu jau esi apdovanota. Bent jau kuriam laikui. Tik 0,7 proc. žmonių yra tikrai vieniši. Tokie vieniši, kad neturi net katino.
– Liaukis siekti tobulybės, lyginti save su kitais ne savo naudai. Net jei darytum sparčią pažangą tobulumo link, visada bus geresnių. Tos, kurios atrodo tobulos, sėkmingos, geidžiamos ir populiarios, už visa tai sumoka didžiausią kainą – gyvenimą. Nepamiršk, kad tos, kurios šypsosi iš žvilgančių žurnalo viršelių ar pasaulį stebina savo talentais, iš to valgo duoną, ir tuo užsiima aukodamos savo santykius, laisvalaikį ir mažus džiaugsmus. Geriau nebūk tobula, bet turėk laiko džiaugtis!
– Nespausk iš savęs per daug. Liaukis kitiems patarnauti ir jais rūpintis, kai tai nėra būtina. Pagalvok: ar kiti taip pat stengiasi dėl Tavęs? Jei atsakymas „ne“, verta susimąstyti. Mes dažnai per daug kitiems atiduodame savo rūpesčio ir laiko. Tiek per daug, kad nelieka laiko sau. O paskui po daugelio metų graužiamės, kad aukojom save, o niekas net „ačiū“ nepasakė. Bet jei aukojaisi – tai ir nesitikėk dėkingumo. Aukos prasmė ta ir yra, kad už ją nesitikima atlygio. Jei tikimasi – tai ne auka, o sandėris. Bet sandėrį sudaryti reikia dviejų pusių. Niekas nekaltas, jei prisipiešei vizijų, kad už Tavo aukas kažkas aukosis ir dėl Tavęs. Taigi kad netektų priekaištauti, kad „aš visą gyvenimą tau atidaviau, o tu…“, neatiduok to gyvenimo. Niekas gi neprašo! Išimtis – vaikai. Dėl jų mes aukosimės, nes tai ir yra motinystės esmė. Tačiau neperlenkit lazdos – jau nuo 10 metų vaikai labai daug gali pasidaryti patys, tik leiskit jiems! Įsivaizduok, kad tavo gyvenimas – tai žvakė. Jei degsi per daug kaitriai ir ryškiai – sudegsi per greit, o kai tą suvoksi – bus per vėlu.
– Žinok, kad Tu turi teisę pykti – ant likimo, ant Dievo, ant artimųjų – nesvarbu, ant ko. Jei kažkas sukėlė Tau neigiamas emocijas – išsirėk, išsiverk. O po audros vėl švies saulė. Tramdomos emocijos prišaukia ligas ir liūdesį.
– Tu turi teisę į tinginystę. Tai ne savybė, o išlikimo instinkto dalis. Tas noras patinginiauti mums duotas gamtos, kaip malonumo pojūčio dalis, jį turi visi gyvūnai. Antraip nuvarytų save į kapus dėl pervargimo. Taigi, kai tinginiauji – nesigraužk, o mėgaukis. Taip yra visiems. O kam nėra – tas gyvena kur kas nelaimingiau ir trumpiau. Žinoma, jei tai darysi nuolat – tada jau vėl negerai… Tiesiog su savimi derėkis: „Dabar patinginiausiu, o paskui padarysiu“. Tik būtinai pažadą ištesėk!
– Žinok, kad gyvenimas neteka tolygiai, jis banguoja. Jei šiandien graužiesi, kad nesiseka, nepamiršk, kad gali atsitikti dar blogiau. Bet gali atsitikti ir geriau. Tai didele dalimi priklauso ir nuo Tavęs. Laimė negali būti nuolatinė būsena, nes prie jos įpratus, tai atrodytų normali kasdienybė. Laimė įvertinama tik per nelaimes ir nesėkmes. Kartais prabėgus keletui metų laiką, kuomet buvome nepatenkintos gyvenimu, prisimename kaip gražiausią gyvenimo laikotarpį. Vadinasi, tai ir buvo laimė, tik mes jos neįvertinom, pražiopsojom… Tikimybių teorija teigia, kad gyvenimo duobės trunka ne ilgiau kaip 5 metus. Paskui mes iš jų išlipam ir kopiam į kalną. Jei taip nenutinka – didžiausia tikimybė, kad pačios dėl to kaltos ir kažką darome ne taip, ar to, ką reikia, nedarome visai.
– Turėk ateities viziją. Įsivaizduok, kokia bus ateitis, jei kažką darysi arba kažko nedarysi. Judėk ta linkme, nors po mažytį darbelį kasdien. Kad vakare atsigulusi prieš miegą galėtum pasakyti: „Šiandien dėl savo svajonės padariau tą ir aną“. Tada gyvenimas įgaus daugiau prasmės, o Tau susidarys bent jau iliuzija, kad jį valdai. Bent jau tiek galėsi pasidžiaugti prisidėjusi prie savo sėkmės
Kaip tai susiję su lieknėjimu? Tai apsaugo nuo vidinio blaškymosi ir nusivylimų tuščiais lūkesčiais. Kuo jų gyvenime mažiau – tuo mes ramesnės, mūsų veikla kryptingesnė, o siekiami rezultatai – geresni. Vidinis balansas – mūsų sėkmės pagrindas. Kuo greičiau tai suprasi, tuo paprasčiau taps gyventi.
O dabar tiesiog pasidžiauk rudeniu! Ar pastebėjai, kad lapkritis – pats ramiausias metų mėnuo? Įsileisk tą rimtį į savo sielą , įkvėpk gaivaus rudens kvapo… Pajausk, kad gyveni! Nes tokią progą gausi tik po metų
Tekstas: Dalia Mudėnienė
