Beveik visos, norinčios sulienėti, man rašo – neturiu valios. Na, valia toks jau dalykas – jos nenusipirksi ir nepasiskolinsi J Bet tai nėra tiesa – valios mes turime VISOS. Jei būtų kitaip – mes rytais neatsikeltume į darbą, negamintume maisto, nesitvarkytume namų ir apskritai nedarytume nieko, ko nenorime daryti. Taigi čia ne valios problema, o motyvacijos trūkumas.
Apie tai rašiau ne kartą, gal nieko naujo ir nebepasakysiu, tačiau lieknėjant svarbiausia yra motyvacija – KAM MAN TO REIKIA? Jei niekaip neprisiverčiate „susiimti“ ir vis atidėliojate tai kitam pirmadieniui (bet dar ne šitam), vasarai ar Naujiesiems – reiškia, jus viskas dar tenkina. Nes noras turi tris stadijas: „apie tai svajoju“ („būtų gerai“), „noriu ir stengiuosi“(bet nepakankamai) ir „be šito nebegaliu gyventi“. Pirmoji stadija gali ir likti svajonės lygmenyje visa gyvenimą, nes daug kas svajoja išlošti milijoną, bet taip ir nenusiperka loterijos bilieto. Antroji stadija linkusi tai užeiti, tai praeiti – priklauso nuo nuotaikos, gyvenimo aplinkybių (noriu – darau, nenoriu – nedarau). Paprastai veikti pradedama tik trečiojoje stadijoje. Kartais tą norą labai paspartina gydytojo verdiktas ar mylimo žmogaus ultimatumas. Bet tai – jau kraštutinės priemonės, geriau to nelaukti.
Kalbant apie valios trūkumą, dažnai minimas nesuvaldomas apetitas. Jei jūs nuolat persivalgot ir kūnas ištisai reikalauja daugiau maisto, negu jam reikia – tai gali būti ir psichologiniai dalykai. Tai reiškia, kad valgymas jums yra malonumas, kuriuo kompensuojate kitų malonumų trūkumą. Jei pasikapstytume giliau – paaiškėtų, kad jums trūksta gerų emocijų, sekso ar naujų įspūdžių. O gal jaučiatės vieniša. Dažnai nesuvaldomu apetitu skundžiasi ir gan sėkmingos moterys, jei jos per daug dirba ir per mažai dėmesio skiria savo poreikiams. Kartais gali atrodyti, kad jų gyvenime lyg ir viskas gerai. Tačiau dažnai aktyvios moterys neturi laiko gvildenti savo problemų, nustumia jas į pasąmonę ir yra įsitikinusios, kad jų nėra. Jei mes save kurioje nors srityje nuskriaudžiame – kūnas reikalauja kompensacijos per skanų maistą. Čia kaip mažo vaiko filosofija: „aš tau duosiu savo kastuvėlį, bet tu turėsi man duoti savo mašinytę“. Dažnai ta „mašinyte“ ir tampa maistas. Nes skanus maistas – lengviausiai ir greičiausiai gaunama gera emocija…
Kaip sau padėti? Bandyti išlipti iš to „voverės rato“. Nors kartais, nors trumpam. Atsigręžti į save. Bent retkarčiais pamiršti visus „reikia“ ir prisiminti „noriu“. Pamaitinti savo SIELĄ, PADARYTI JAI ŠVENTĘ. Dėl to pasaulis nesugrius ir gyvenimus neapsivers. O jūs pradėsite mokytis įsiklausyti į tikrus kūno poreikius. Tada vietoje bučinio, puikios muzikos ar gražaus reginio akims nebesinorės bandelės.
Tekstas Dalios Mudėnienės
